Литовский перевод Б. Сруоги
Источник: Sakmé apie Igorio žygį. Vilnius, 1952.
- 1. Ar miela nebūtų mums, broliai,
Pradėti senobiškais žodžiais
Apsakymą graudų
Apie Igorio žygį,
Igorio Sviatoslavičiaus? - 2. Ne, – ši dainuotė teprasideda
Pagal būseną mūsų gadynės,
O ne pagal Bojano
Sumanymą. - 3. Jei apžavusis Bojanas
Norėdavo kam giesmę sudėti,
Tai mintis jo skriedavo,
It voverė po medį,
It vilkas pilkas per lauką,
It erelis melsvasparnis
Padebesiais. - 4. Giedojo jis, minėdamas
Senobinių gadynių
Giminės kivirčą.
Tuomet leisdavo jis
Dešimt sakalų
Į gulbių pulką.
Kurią gulbelę pirmą sakalas pavys,
Ta pirmoji giesmę gieda:
Senajam Jaroslavui,
Narsiajam Mstislavui,
Kuris kasogų akyse
Rededią pats papiovė,
Gražeivai Romanui Sviatoslavičiui. - 5. Bojanas tai, broliai,
Ne dešimt leido sakalų
Į gulbių pulką:
Jis savo pirštus apžaviuosius
Ant stygų gyvųjų dėjo,
Ir stygos pačios
Kniaziams šlovę
Brunzgė. - 6. Tad pradėsim gi, broliai, šį apsakymą
Nuo Vladimiro senojo
Iki Igorio dabarnykščio,
Kurio drąsumas pavergė protą,
Kurio narsa užgrūdino širdį, - 7. Kurs, kovingosios dvasios sužadintas,
Nuvedė savo pulkus narsiuosius
Prieš Polovcų žemę
Rusų žemės ginti. - 8. Tuomet Igoris žvelgė
Į saulę šviesiąją
Ir regėjo,
Kaip tamsa iš josios
Kariauną jo visą
Apdengė. - 9. Ir tarė Igoris
Kariaunai savo: - 10. «O broliai
Ir mano družina!
Geriau nukautam būti,
Negu į nelaisvę patekti. - 11. Tai sėskime,
Broliai,
Į žirgus ristuosius,
Tai paveizėkim
Mėlynojo Dono!» - 12. Ir dingtelėjo kniaziui
Geismas galvon.
Ir įspėjimo ženklą
Užtemdė jam troškimas –
Išmėginti didįjį Doną: - 13. «Noriu, – bylojo, – ietį palaužti
Polovcų žemės galulaukėj.
Su jumis noriu,
Rusų sūnūs,
Savo galvą paguldyti
Arba šalmu atsigerti
Iš Dono!» - 14. O Bojanai,
Tu senųjų laikų lakštingala!
Jau tu apie žygius šiuos būtum suokęs,
Skraidydamas kaip lakštingala
Spėliojimų medyje,
Protu lakiodamas padebesiais,
Šlove apipindamas
Visą šį laiką,
Trojano taku švaistydamas
Per lygumas
Į kalnus. - 15. Taip tu ir Igoriui,
Olego vaikaičiui,
Būtum giesmę sudėjęs: - 16. «Tai ne vėtra sakalus nubloškė
Per laukus
Plačiuosius.
Tai kuosos
Lekia būriais
Į Doną didįjį». - 17. O galgi taip
Giedoti būtų reikėję,
Apžavusis Bojanai,
Veleso vaikaiti: - 18. «Žirgai žvengia už Sulos,
Šlovė skamba Kijeve,
Trimitai trimituoja Novgorode,
Vėliavos Putivlyje
Plevėsuoja…»
Igoris laukia brolio meilingojo
Vsevolodo. - 19. Ir tarė jam
Audrusis tauras Vsevolodas: - 20. «Vienas brolis man,
Viena vaiski šviesa –
Tu, Igori!
Abu mudu esava
Sviatoslavičių. - 21. Balnoki, broli,
Savo žirgus ristuosius, - 22. O manieji parengti iš anksto –
Prie Kursko pabalnoti! - 23. O maniškiai kurskėnai –
Išmiklinti kariai,
Trimitams gaudžiant vystyti,
Šalmais dangstant lepinti,
Iečių smaigaliais penėti; - 24. Keliai jiems žinomi,
Jiems raguvos pažįstamos.
Kilpiniai jų įtempti,
Saidokai praviri,
Kalavijai išaštrinti; - 25. O patys, it vilkai šėmieji,
Laukais bastosi,
Sau garbės ieškodami,
O kniaziui – šlovės». - 26. Ir įsimynė Igoris kniazius
Aukso kilpelę,
Ir nujojo plynuoju lauku. - 27. Saulė jam tamsiu šešėliu
Kelią pastojo. - 28. Naktis jam, audringai vaitodama,
Paukščius pažadino.
Žvėrių švilpimas
Pasklido. - 29. Pasipurtė Divas ir klykauja
Medžio viršūnėje –
Liepia klausytis
Žemei nežinomai:
Volgai ir Pamariai,
Ir Posulijai,
Ir Surožui,
Ir Korsunei,
Ir tau,
Tmutarakanės stabe! - 30. O polovcai
Daubomis, šunkeliais
Smuko į Doną didįjį.
Vežimai rėkia vidurnaktį,
Tarsi gulbės išgąsdintos.
Igoris kariauną veda prie Dono. - 31. O paukščiai ąžuolynuose jau budi,
Nelaimę jo pajutę,
Ir daubose vilkai
Perkūniją jau šaukia,
Erelių kleketavimas
Prie kaulų žvėriją kviečia,
Ir lapės loja
Į skydus raudonus… - 32. O Rusų žeme!
Tu jau už kauburio
Pasilikai! - 33. Naktis ilgai tamsėja.
- 34. Išblėso žara vakarė.
Migla laukus nuklojo. - 35. Lakštingalų suokimas nutilo,
Kuosų šnekesys nubudo. - 36. Rusaičiai
Skydais raudonais
Lauką didįjį
Pertverė:
Sau garbės ieškodami,
O kniaziui – šlovės. - 37. Anksti rytą penktadienį
Sutrempė polovcų
Kariauną pagonišką.
Ir, strėlėmis pasibėrę,
Nubogino laukais
Gražias polovcų mergas,
O su jomis auksą,
Ir šilko audinius,
Ir aksomitus brangiuosius. - 38. Apsiaustais ir skraistėmis,
Ir kailiniais puošniaisiais,
Ir gražmenomis polovcų
Ėmė tiltus tiesti
Per pelkes ir dumblynus. - 39. Raudona vėliava,
Balta karūna,
Raudonas bunčukas,
Sidabro kotas –
Narsiam Sviatoslavičiui! - 40. Snūduriuoja lauke
Olego narsioji gūžta, –
Toli nuskrido! - 41. Nebuvo jinai nuoskriaudai skirta,
Nė sakalui, nė paukštvanagiui.
Nė tau, varne juodasai,
Pagoni polovce! - 42. It vilkas šėmas
Nudūmė Gzakas,
Končakas kelią jam rodo
Į Doną didįjį. - 43. O kitą rytą anksti ankstutėliai
Aušra kruvina
Saulėtekį skelbia. - 44. Juodi debesys
Iš jūros slenka,
Pridengti kėsinas
Keturias saules,
O juose virpa
Žaibai mėlyni: - 45. Griausmas bus didelis,
Lietus lis strėlėmis
Iš Dono didžiojo! - 46. Čia ietims teks sulūžti
Ir atbukt kalavijams
Į polovcų šalmus
Prie upės, prie Kajalos,
Prie Dono didžiojo! - 47. O Rusų žeme,
Tu jau už kauburio
Pasilikai! - 48. Ir vėjai tie,
Stribogo vaikaičiai,
Iš jūros siaučia strėlėmis
Į Igorio pulkus
Narsiuosius. - 49. Žemė dunda,
Upės drumsčios teka,
Dulkės laukus dengia. - 50. Vėliavos šlamėdamos sako:
Polovcai eina
Nuo Dono ir nuo jūros - 51. Ir iš visų pusių
Rusų pulkus apstojo. - 52. Kipšo vaikai
Klykavimu lauką užtvėrė,
O narsieji rusų sūnūs
Užtvėrė skydais raudonais. - 53. Taure audrusis, Vsevolodai!
Laikaisi gindamos,
Karius strėlėmis apipurkšdamas,
Šalmus tratini
Kardais plieno kieto! - 54. Kurlink, taure, liuoktelsi,
Savo aukso šalmu blikčiodamas,
Gula ten polovcų galvos
Pagoniškos… - 55. Kardu užgrūdintu
Avarų šalmus
Sukapojai tu,
Taure audrusis,
Vsevolodai! - 56. Ar tas žaizdų nusigąstų,
Broliai,
Kurs gyvybę savo ir lobius pamiršo,
Ir Černigovo miestą,
Ir auksinį tėvo sostą,
Ir savo žmoną mylimą,
Gražiąją Glebovną,
Ir įpročius bei papročius! - 57. Nuskambėjo Trojano kautynės,
Praėjo Jaroslavo amžius,
Nuaidėjo Olego karo žygiai –
Olego Sviatoslavičiaus! - 58. Taigi tas Olegas
Kardu sąmokslus kalė,
Žemę strėlėmis nusėdamas. - 59. Kai įsimina aukso kilpą
Tmutarakanės mieste, - 60. Jau tą skambesį girdi
Didis ir senyvas
Jaroslavo sūnus –
Vsevolodas. - 61. O Vladimiras kas rytas
Ausis užsikamšo
Černigove. - 62. O Borisą Viačeslavičių,
Tą jauną ir drąsų kniazių,
Šlovė į teismą atvedė
Ir nubaudė:
Žalią drobę šermeninę
Jam patiesė
Už narsaus Olego,
Jauno kniaziaus,
Nuskriaudimą. - 63. Ir nuo tos tai Kajalos
Sviatopolkas įsakė
Savo tėvo lavoną
Pro ungarų plampininkus
Nugabent į šventąją Sofiją –
Į Kijevą. - 64. Tai vyko tuomet,
Olegui Gorislavičiui,
Besiautėjant,
Sėjant ir kurstant
Savybės vaidą,
Kuriame nyko
Dažbogo vaikaičio
Lobis.
Kniazių sąmoksluose
Amžius žmonėms
Trumpėjo. - 65. Rusų žemėje tuomet
Retai artojai
Šūkavo,
Užtat tolydžio
Varnai kranksėdavo,
Lavonus dalindamies,
Ir kuosos kalba savąja
Kalbėdavos,
Kur joms lėkti
Į ganiavą. - 66. Taip būdavo anais laikais,
Per anuos karus,
Kautynes anąsias.
Bet šitokio mūšio
Negirdėta dar!
Nuo pat ryto lig vakaro
Ir nuo vakaro lig aušros
Lekia strėlės grūdintos,
Trata kardai į šalmus,
Traška ietys plieninės - 67. Nežinomam lauke,
Kažkur žemėje
Polovcų.
Juodoji žemelė
Po kanopomis
Buvo kaulais nusėta
Ir krauju palaistyta.
Ir sielvartu sudygo jie
Rusų žemei. - 68. Kas man gaudžia,
Kas man skamba - 69. Tolumoje,
Prieš apyaušrį
Anksti?
Ar ne Igoris tai
Pulkus pasuko?
Gaila jam mielojo brolio –
Vsevolodo. - 70. Kovės dieną,
Kovės antrą,
Trečios dienos vidurdienį
Krito vėliavos
Igorio. - 71. Čia du broliu persiskyrė
Greitosios Kajalos
Pakrantėje. - 72. Čia vyno kruvinojo
Jiems pritrūko, - 73. Čia ir puotą tą pabaigė
Rusų sūnūs narsieji, –
Piršlius nugirdė,
O patys krito
Už Rusų žemę. - 74. Linksta žolė iš sielvarto.
Ir medžiai graudyje
Prisilenkė prie žemės. - 75. Tai šitaip, broliai,
Gadynė nelinksma
Atėjo.
Kariaunos galią
Pridengė tyrai. - 76. Skriauda apniko
Dažbogo vaikaičių jėgas,
It mergelė žengė
Į Trojano žemę;
Gulbės sparnu pliaukšterėjo
Mėlynoje jūroje
Prie Dono.
Taip pliaukšterėjusi,
Pažadino ilgesį
Gerovės buvusios:
Dingo geri laikai, - 77. Kniazių kovos prieš pagonis
Liovėsi,
Nes ėmė kalbėti
Brolis broliui:
«Tai – mano,
O tai – taip pat mano!»
Ir ėmė kniaziai apie mažmožį
Sakyti:
«Tai didybė!»
Ir ėmė kniaziai patys
Sąmokslus kalti, - 78. O pagonys į Rusų žemę
Iš visų pusių skverbės
Su pergalėmis! - 79. O, per toli sakalas
Nulėkė,
Paukščius mušdamas
Į jūrą! - 80. O Igorio kariaunos narsiosios
Nebeatgaivinsi! - 81. Ir šūkį šūktelėję
Karna ir Želia
Siautė po Rusų žemę, - 82. Svaidydami liepsną
Ugniniu ragu.
Rusų moterys
Pravirko sakydamos: - 83. «Mes jau mielųjų savo
Mylimųjų
Nei mintim sumąstysim,
Nei goda sugodosim,
Nei akimis regėsim,
O aukso ir sidabro
Nė tiek nesiuvinėsim!» - 84. Ir suvaitojo, broliai,
Kijevas iš sielvarto,
O Černigovas –
Nuo negandų! - 85. Liūdesys patvino
Po Rusų žemę,
Sunki gėla sruveno
Per žemę Rusų! - 86. O kniaziai patys prieš save
Sąmokslus kalė, - 87. O pagonys polovcai
Su pergalėm bastės
Po Rusų žemę,
Tindami duoklę
Nuo kiemo kiekvieno
Po voverę. - 88. Šitaip juodu abu
Narsiuoju Sviatoslavičiu –
Igoris ir Vsevolodas
Sauvale savo vėl atgaivino
Senąją blogovę,
Kurią buvo tenai užmigdąs
Tėvas jų Sviatoslavas,
Rūstus ir didis
Kijevo kniazius. - 89. Jis kaip audra
Būdavo, daužo pagonis
Savo pulkais galingaisiais,
Su kalavijais kietaplieniais
Žygiuoja į žemę
Polovcų.
Ištrypė tenai
Daubas ir kauburius,
Sudrumstė
Upes ir ežerus,
Išsausino
Srautus ir liūnus…
O pagonį Kobiaką
Iš pajūrio
Nuo didžiųjų geležinių
Polovcų pulkų
It viesulas
Atplėšė.
Ir žuvo tas Kobiakas
Kijevo mieste,
Sviatoslavo nelaisvėje. - 90. Čia vokiečiai
Ir venecijiečiai,
Čia moravai ir graikai
Gieda šlovę Sviatoslavui,
Peikia kniazių Igorį,
Kad paskandino lobį
Dugne Kajalos,
Polovcų upės, –
Kad rusų aukso
Tenai pribėrė. - 91. Čia tad Igoris kniazius
Iš balno auksinio persėdo
Į balną vergo. - 92. Ir nuliūdo miestų sienos,
Ir išseko miestuose linksmybė, - 93. O Sviatoslavas
Sapną neramų sapnavo - 94. Kijevo miesto
Kalnuose.
«Šiąnakt iš vakaro
Rengė mane, –
Sakė jisai, –
Drobe juodąja
Tysmedžio lovoje. - 95. Ir sėmė man vyno
Mėlyno,
Su grauduliu suplakto. - 96. Iš tuščių saidokų
Svetimšalių pagonių
Stambų bėrė žemčiūgą
Man ant krūtinės - 97. Ir stengėsi visaip
Man įsiteikti.
Ir gegnės štai
Mano pily auksastogėje
Jau be šelmens… - 98. Visąnakt nuo vakaro
Pilkai mėlyni
Varnai krankė - 99. Prie Plesensko.
Ir lėkė jie
Iš Kijanės raistų.
Ir nuskriejo
Į mėlyną jūrą». - 100. Ir kalbėjo kniaziui
Bojarinai: - 101. «Taigi tau, kniaziau,
Širdgėla protą aptemdė! - 102. Tai du sakalų
Nuskrido
Nuo tėvo sosto
Auksingojo
Atsikariauti
Tmutarakanės miesto
Arba iš Dono
Šalmais atsigerti!
O jau tiems sakalams
Sparnai pakirsti
Polovcų kardų,
O ir jie patys apipančioti
Pančiais geležiniais». - 103. Tai tą trečią dieną
Tamsu pasidarė –
Tai dvi saulės aptemo,
Abu raudonu bokštu
Užgeso,
O su jais draugėj
Du mėnuliu jaunu:
Olegas ir Sviatoslavas
Tamsa apsiniaukė
Ir į marias pasinėrė.
Ir pagonis busurmonus
Įžūliai siausti
Sugundė. - 104. Prie upės, prie Kajalos
Tamsa šviesą uždengė. - 105. It ruja gepardų,
Polovcai pasklido
Po Rusų žemę. - 106. Jau negarbė
Šlovę pakirto, - 107. Ir prievarta
Smogė į laisvę, - 108. Jau Divas
Krito į žemę! - 109. Štai ir gotų gražios mergos
Pakrantėse pragydo
Prie jūros mėlynos,
Rusų auksu skambindamos!
Gieda jos Buso laikus.
Džiaugias kerštu Šarukano. - 110. O mes gi, družina,
Linksmybės jau
Pasigedome! - 111. Tuomet didysis Sviatoslavas
Auksinį sviedė žodį,
Su ašaromis sumaišytą.
Tarė jis: - 112. O mano sūnūs,
Igori ir Vsevolodai!
Anksti pradėjote
Polovcų žemę
Kalavijais kiršinti,
Sau šlovės ieškoti!
Tačiau be garbės susigrūmėte,
Nešlovingai kraują liejote
Pagonišką… - 113. Nors širdys jūsų narsios,
Kietu plienu apkaustytos
Ir drąsoje užgrūdintos, - 114. Bet ar tai padarėte, kas dera
Sidabruotai žilai mano galvai? - 115. Aš jau galios neberegiu
Savo brolio Jaroslavo,
Galingo ir turtingo,
Su jo gausia kariuomene.
Su Černigovo bojarinais,
Ir su didikais,
Ir su kalniečiais,
Ir su bastūnais,
Ir su padaužomis,
Ir su rėksniais,
Ir su atamanais!
Šitie gi ir be skydų,
Su peiliais už aulų,
Klyksmu pulkus priveikia,
Garsindamies protėvių šlove. - 116. Judu gi tarėte:
Susidorosiva patys!
Ateisimą šlovę
Abu pasigrobsiva,
O buvusią šlovę
Abu pasidalysiva! - 117. O ką,
Ar taip jau, broliai, nuostabu
Senam pajaunėti? - 118. Kai sakalas šeriasi,
Paukščius aukštai nuskraidina, –
Neleis savo gūžtos skriausti! - 119. Bet štai kas bloga:
Kniaziai man – ne pagalbai. - 120. Laikai apverktinai pakitėjo:
- 121. Štai Rimovas klykia
Nuo polovcų kalavijų,
O Vladimiras – žaizdotas. - 122. Graudi širdgėla
Glebo sūnui! - 123. Didysis kniaziau
Vsevolodai!
Ar negalvoji tu
Atskrist iš tolumos –
Auksinio tėvo sosto
Saugoti? - 124. Juk Volgą tu gali
Visą irklais ištaškyti,
O Doną šalmais
Išsemti! - 125. Jei tu būtum buvęs čia.
Po nogatą būtų buvus
Vergė,
O po rezanę –
Vergas! - 126. Juk tu gali ir sauskeliu
Šaudyt gyvomis strėlėmis –
Glebo sūnumis
Narsiaisiais! - 127. Tu, audrusis Riurikai,
Ir tu, Dovydai!
Argi ne jūsų
Šalmai paauksinti
Kraujuose plūduriavo? - 128. Argi ne jūsų
Kariauna narsioji
Rykauja
It taurai sužeisti
Kalavijais kietaplieniais
Lauke nežinomam? - 129. Tad įsiminkite, kniaziai,
Į aukso kilpeles
Už skriaudą mūsų meto,
Už Rusų žemę.
Už Igorio žaizdas,
Narsaus Sviatoslavičiaus! - 130. Galičo Ašmaminti Jaroslavai!
Aukštai sėdi tu
Savam soste,
Auksu lietame!
Tu pulkais geležiniais
Karpatų kalnus parėmęs,
Kelią pastojai karaliui
Ungarų,
Užkėlei Dunojaus vartus,
Svaidei kariaunas
Į uždebesius,
Teismus vykdei
Iki Dunojaus! - 131. Perkūnijos tavo
Po žemes tolimas siaučia,
Atidarai vartus Kijevo!
Nuo auksinio tėvo sosto
Tu apšaudai
Sultonus už tolimų žemių! - 132. Šauk Končaką, valdove,
Šlykštų klajoklį kirsk –
Už Rusų žemę,
Už žaizdas Igorio, –
Narsaus Sviatoslavičiaus! - 133. O tu, Romanai audrusis.
Ir tu, Mstislavai!
Mintis jūsų narsi
Į žygį traukia
Jūsų protą. - 134. Aukštai lakioji kovoj
Narsybe savo,
Tarytum sakalas,
Sklęsdamas vėjuose,
Ryždamasis paukštį
Veržlumu pralenkti! - 135. Juk jūs turite narsuolių
Su geležiniais šarvais
Ir šalmais lotyniškais!
Žemė nuo jų sudrebėjo
Ir daugelis kraštų pagoniškų:
Ir Lietuva,
Ir Jotvingiai,
Deremelai ir Polovcai
Žemėn trenkė savo ietis,
O savo galvas nulenkė
Po jūsų kalavijais
Plieno kieto! - 136. Bet jau, kniaziai,
Aptemo Igoriui
Saulės šviesa,
O medžių ne prieš gera
Nukrito lapai: - 137. Pagal Rosės upę,
Pagal Sulos upę
Miestus priešai pasidalino,
O Igorio narsiosios kariaunos
Nebeatgaivinsi! - 138. Donas tavęs, kniaziau, šaukiasi,
Kviečia kniazius
Į pergalę! - 139. Štai tik Olgovičiai,
Narsieji kniaziai,
Į kautynes paspėjo. - 140. Ingvari ir Vsevolodai,
Ir visi trys Mstislavičiai,
Gūžtos neblogos
Sakalai šešiasparniai!
Ne pagal mūšių laimėjimus
Sau žemes išgrobstėte! - 141. Tai kam gi jums
Jūsų šalmai auksiniai,
Lenkiškos ietys
Ir skydai? - 142. Užtverkite stepėms vartus
Aštriomis strėlėmis –
Už Rusų žemę,
Už Igorio žaizdas, –
Narsaus Sviatoslavičiaus! - 143. Jau ir Sulos upė nebeteka
Srovėmis sidabrinėmis
Į Perejaslavlio miestą,
Ir drumstai teka Dauguva
Į tuos agnius polockėnus,
Pagonims šūkaujant! - 144. Tik Iziaslavas vienas,
Vasilko sūnus,
Savo kalaviju aštriu
Pabarškino
Į lietuviškus šalmus, –
Tuo ir šlovę aptemdė
Vseslavo, savo senolio.
Bet ten ir patsai
Po skydu raudonu
Ant žolės kruvinos
Lietuvių kalavijų
Liko paguldytas.
Ir atgulęs mirti, - 145. Taip pats sau kalbėjo:
- 146. «O kniaziau!
Tavo kariuomenę
Paukščiai sparnais pridengė,
O kraują žvėrys sulaižė». - 147. Nebuvo čia brolių
Nei Briačislavo,
Nei antro – Vsevolodo.
Jis vienas
Žemčiūginę sielą
Iš narsaus kūno
Pro auksinius karolius
Išskraidino. - 148. Nuliūdo balsai,
Užgeso linksmybė.
Trimitai aimanuoja
Gardine. - 149. – – –
- 150. – – –
- 151. – – –
- 152. – – –
- 153. – – –
- 154. – – –
- 155. – – –
- 156. – – –
- 157. – – –
- 158. – – –
- 159. – – –
- 160. – – –
- 161. – – –
- 162. – – –
- 163. – – –
- 164. – – –
- 165. – – –
- 166. – – –
- 167. – – –
- 168. – – –
- 169. – – –
- 170. – – –
- 171. – – –
- 172. Jaroslavna rauda apyaušry,
Ant Putivlio miesto sienos
Rypuodama: - 173. «O vėjau – vėjini!
Kodėl, valdove,
Puti priešingai? - 174. Kodėl bogini
Neilstamais sparnais
Polovcų strėles
Į mano mielo vyro
Kariauną? - 175. Ar negana tau būtų
Aukštai padebesiais
Dvelkčioti
Ir jūroj mėlynoj
Laivus liūliuoti? - 176. Kodėl, valdove,
Po ašuotę išsklaidei
Džiaugsmą mano?» - 177. Jaroslavna rauda apyaušry,
Ant Putivlio miesto sienos
Rypuodama: - 178. «O Dniepre tu Slavutičiau!
Tu praskėlei akmens kalnus
Pro polovcų žemę! - 179. Tu supai savyje Sviatoslavo laivus
Iki Kobiako kariaunos. - 180. Atliūliuoki, valdove,
Mano mieląjį į mane!
Kad man nereiktų jam siųsti
Anksti aušrojant
Į jūrą ašarų!» - 181. Jaroslavna rauda apyaušry,
Ant Putivlio miesto sienos
Rypuodama: - 182. «O šviesioji,
Tu šviesiausioji
Saule!
Visiems tu šilta
Ir paguodžianti! - 183. Tai kam gi, valdove,
Ant mylimojo karių
Skleidi savo spindulį
Spiginantį?
Laukuos bevandeniuos
Dėl troškulio
Jiems kilpiniai sulinko,
Dėl sielvarto
Saidokai subliūško?» - 184. Susiūbavo jūra vidurnaktį,
Siaučia viesulai miglomi.
Igoriui kniaziui
Dievas kelią žymi
Iš polovcų žemės
Į Rusų žemę,
Į sostą auksinį
Tėvų. - 185. Gaisai užgeso vakariai
Igoris miega –
Igoris budi.
Igoris mintimi
Laukus matuoja
Nuo didžiojo Dono
Iki mažo Doneco. - 186. Ovluras žirgą švilptelėjo
Vidurnaktį už upės.
Liepia kniaziui suvokti:
«Kniaziau Igori, jau metas!» - 187. Šoktelėjo,
Žemė sudrebėjo,
Sušlamėjo žolė…
Polovcų palapinės
Sujudėjo. - 188. O kniazius Igoris
Šermuonim nubėgo į meldyną
Ir balta krykle į vandenį. - 189. Šuostelėjo į ristą žirgą
Ir nušoko nuo jo
Vilku-pilku, - 190. Ir nurūko į Doneco pievas,
Ir nuskrido sakalu
Per miglas,
Nusmogdamas žąsis ir gulbes
Pusryčiams ir pietums,
Ir vakarienei. - 191. O kaip Igoris sakalu skrido.
Taip Ovluras vilku bėgo,
Žvarbią rasą krėsdamas.
Nualsino jiedu
Savo žirgus ristuosius! - 192. Donecas tarė:
- 193. «Kniaziau Igori,
Nemaža tau garbės,
O Končakui – graudulio,
O Rusų žemei linksmybės!» - 194. Igoris tarė:
- 195. «O Donecai!
Ir tau garbės nemaža,
Ir tau,
Kurs liūliavai
Kniazių bangose,
Kurs klojai jam patalą
Savo krantuose
Sidabriniuose, –
Kurs rengei kniazių
Šiltom ūkanom
Žalio medžio paunksmėje. - 196. Kurs sergėjai jį
Kaip kryklę vandenyse,
Kaip antelę rudagalvę srovėse,
Kaip kaivas vėjuose». - 197. Ne tokia, tarė, Stugnos upė.
Neramiom srovėm beriedanti,
Surijus svetimus
Sraujus upokšnius,
Sugniuždinus laivus
Pakrūmėmis.
Taip ir jauną kniazių Rostislavą
Ji pražudė!
Ir ant Dniepro tamsaus kranto - 198. Rostislavo motina
Veikia jauno kniaziaus Rostislavo. - 199. Iš gailesio nuvyto gėlės,
Ir medis graudžiai
Palinko žemėn. - 200. Tai ne šarkos sučerškė, –
Seka Igorio pėdom
Gzakas ir Končakas. - 201. Varnai tuomet nekrankė,
Ir kuosos nutilo,
Ir šarkos nečerškė. - 202. Ir šliužai vien tik šliaužiojo.
Geniai, snapais stuksendami,
Kelią į upę rodo.
Ir lakštingalos
Giesmėmis linksmomis
Jau skelbia aušrą. - 203. O Končakui taria Gzakas:
- 204. «Jei sakalas lekia į lizdą,
Sakaliuką sušaudykiva
Savo auksuotom strėlėm!» - 205. Ir Končakas sako Gzakui:
- 206. «Jei sakalas lekia į lizdą,
Tai sakaliuką apipainiokim
Dailia mergele». - 207. Ir Gzakas atkerta Končakui:
- 208. «O jei apipainiosim jį
Dailia mergele,
Nei sakaliuko mums nebus,
Nei dailios mergelės.
Dar pradės mus ir paukščiai kapoti
Polovcų laukuos!» - 209. Kalbėjo Bojanas,
Senų laikų dainius –
Jaroslavo ir Olego, –
Apie žygius Sviatoslavo: - 210. «Nors ir bloga tau, galva,
Be pečių,
Bet ir tau, kūne, bloga
Be galvos!» –
Rusų žemei –
Be Igorio! - 211. Saulė šviečia
Padangėje,
Igoris kniazius
Rusų žemėje! - 212. Kaip mergelės dainuoja
Padunojais,
Kaip per jūrą jų balsai supasi
Iki Kijevo! - 213. Joja Igoris per Boričevą
Į šventąją dievo motiną
Pirogoščinę. - 214. Kraštai džiaugiasi,
Miestai linksminasi! - 215. Dainą sudainavę
Seniems kniaziams,
Sudainuosim ir jauniems: - 216. Šlovė
Igoriui Sviatoslavičiui,
Audriam taurui Vsevolodui,
Vladimirui Igorevičiui! - 217. Ilgiausių metų
Kniaziams ir družinai,
Kurie kaunasi dėl krikščionių
Su pagonių pulkais! - 218. Šlovė kniaziam
Ir družinai –
Amžina Šlovė!
Ссылка
Если вы используете корпус в научной работе, пожалуйста, сошлитесь на эту публикацию:
Орехов Б. В. Параллельный корпус переводов «Слова о полку Игореве»: итоги и перспективы // Национальный корпус русского языка: 2006—2008. Новые результаты и перспективы. — СПб.: Нестор-История, 2009. — С. 462—473.